Panevėžio rytas

Žemės gyvūnų karalystėje yra daugybė rūšių, kurios geba nerti į neįtikėtinus gylius. Tačiau kaip jos tai daro, išvengdamos dekompresinės ligos, kuriai žmonės yra labai pažeidžiami? Atsakymas slypi jų unikaliuose prisitaikymuose, kurie leidžia jiems išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.

Nardymo čempionai

Vieni iš giliausiai nardančių gyvūnų yra imperatorių pingvinai (Aptenodytes forsteri), kurie gali nerti iki 500 metrų gylio ir išlikti po vandeniu iki 27 minučių, sumažindami savo širdies ritmą nuo 70 smūgių per minutę iki vos 101. Tačiau dar giliau neri odiniai vėžliai (Dermochelys coriacea), pasiekdami net 1,200 metrų gylio1.

Didžiausias žuvų rūšis, banginis ryklys (Rhincodon typus), taip pat yra vienas iš giliausiai nardančių gyvūnų, pasiekdamas 1,928 metrų gylio1. Tačiau rekordininkas tarp paviršiuje gyvenančių gyvūnų yra sperminis banginis (Physeter macrocephalus), kuris gali nerti iki 2,250 metrų gylio1.

Prisitaikymai nardymui

Šie gyvūnai sugeba išvengti dekompresinės ligos, kuriai žmonės yra labai pažeidžiami, dėl keleto unikalių prisitaikymų. Pavyzdžiui, sperminiai banginiai turi specializuotas žaizdas ir plaučius, kurie gali susitraukti po spaudimu, taip sutelkdami orą į mažą erdvę, o jų širdies ritmas sulėtėja, kai jie nerkia1.

Kitas svarbus prisitaikymas yra gyvūnų plaučių struktūra. Mokslininkai iš Woods Hole Oceanographic Institution ir Fundacion Oceanografic Ispanijoje atliko tyrimą, kuriame naudojo CT skenavimą, kad ištirtų mirusio delfino, ruonio ir kiaulės plaučius hiperbarinėje kamerje2. Jie pastebėjo, kad gyvūnų plaučiai sukuria du plaučių regionus: vieną su oru ir kitą susitraukusį. Mokslininkai mano, kad kraujas daugiausia tekėja per susitraukusią plaučių dalį, leidžiantį absorbuoti deguonį ir anglies dvideginį, bet minimizuojantį arba neleidžiantį azoto mainų2.

Grėsmės ir iššūkiai

Nepaisant šių prisitaikymų, giliai nardantys gyvūnai nėra imunūs nuo dekompresinės ligos. Yra ataskaitų apie banginių, delfinų ir ruonių, kurių kūnuose rasta burbulų – dekompresinės ligos požymis, masinį išmetimą į krantą, susijusį su karinės sonaro testavimu2. Be to, yra įrodymų, kad ekstremalus triukšmas, toks kaip karinis sonaras, gali sukelti dezorientaciją ar priversti gyvūnus per greitai kilti į paviršių4.

Taigi, nors giliai nardantys gyvūnai yra gerai prisitaikę prie savo gyvenimo būdo, jie nėra imunūs nuo dekompresinės ligos, o žmogaus veikla gali netgi sukelti šią būklę. Todėl tolesni tyrimai yra būtini, kad būtų geriau suprastas šių gyvūnų nardymo elgesys ir kaip jie gali būti apsaugoti nuo potencialių grėsmių.